Sklypo įranga

Ne mažą įtaką sklypo planavimui turi inžineriniai tinklai (elektros įvadas, nuotekų sistema, lietaus kanalizacija, geoterminis šildymas, lauko apšvietimas, laistymo sistema ir panašiai).Viską ramiai apmąsčius, įmanoma išvengti elementarių klaidų, kaip pvz. suklota kieta danga (trinkelės, akmens grindinys), o pamiršta išvesti elektros kabelius ar pakloti vamzdžius,reikalingus kabeliams pratempti, kurie jau vėliau bus naudojami lauko apšvietimui, vartų automatikai, skambučiui. Dar vienas svarbus dalykas yra tas, kad būtina visas tiesiamas komunikacijas pažymėti sklypo plane, kad vėliau nekiltų keblumų atliekant įvairius žemės kasimo darbus (didelių medžių sodinimas, pavėsinės statymas, vandens telkinio kasimas ar panašiai. Šis brėžinys labai pravers ir kitais nenumatytais atvejais: prireikus pakeisti elektros kabelį, trūkus vamzdžiui ar tiesiant kitas komunikacijas. Atliekant kasinėjimo darbus, reikia stengtis, kad sklypas netaptų panašus į „voratinklį“ ir vienas įvadas „nesipyktų“ su kitu. Būtina laikytis ir technologinių reikalavimų (atstumų, kabelių galingumų, medžiagų atsparumo) ir nesvarbu,jog kažkas pasakė :- Ai, ir taip bus gerai. Šis posakis, toli gražu ne visada pasitvirtina. Optimalu kai tinklai tiesiami šalia kietų dangų, sklypo pakraščiuose ar kiek įmanoma centralizuotai, tokiu būdu sumažėja išlaidos kasimo darbams.

Akmuo sodyboje - Data: 2009-04-17

Lietuviai nuo seno naudojo laukų akmenį ne tik statybai, religiniams ritualams bet ir namų bei kiemo puošybai. Ir dabar mūsų žmonės mėgsta gražesnius, rievėtus, gyslotus riedulius įkomponuoti prie takelių, gėlynuose, alpinariumo tipo kompozicijose. Kartais tas akmenų dėstymas pavyksta, kartais atrodo dirbtinai. Kai naudojami vieno tipo, artimų atspalvių ir struktūros akmenys – kompozicija būna labiau vienalytė, panašesnė į natūralią. Svarbu ir grupavimas, skoningas dalinis akmens įleidimas į gruntą. Kartais tenka matyti surikiuotus, dirbtinai „susmaigstytus“ akmenis – akis iš kart pajunta tą dirbtinumą, norą pademonstruoti savo „retenybes“, tarsi muziejuje. Galbūt nereikia naudoti vien tik išskirtinius akmenis, geriau ir skoningiau atrodytų paprastesni, bet skoningai sugrupuoti ir suleisti akmenys. Kažkiek galima pasimokyti iš japoniškų tradicinių akmenų sodų. Ten naudojamos vienodo tipo uolienos – pagrindinis dėmesys skiriamas kompozicijų natūralumui ir filosofijai.
Žiūrint europiečio akimis, tikslinga būtų pasimokyti tradicinių alpinariumų komponavimo ir konstravimo principų. Kalneliams formuoti naudokime laidų lengvą gruntą, akmenų ir akmenėlių komponavimą atlikime taip, kad kuo labiau primintų natūralų kalnų vaizdą – naudokime vadinamą „gamtinio chaoso“ principą. Augalus taip pat rinkimės tik alpinius: čiobreliai, uolaskėlės, šilokai, perkūnropės, viržiai, žemaūgiai kadagiai, pušelės, eglutės ir t.t. Puikiai atrodys ir akmeniu grįstos aikštelės ar platūs takai su tarpuose tarp akmenų augančiais žemučiais alpiniais augalais: čiobreliais, armerijomis ir panašiais, atsparesniais išmynimui žoliniais augalais.
Lauko želdinių puošybai ir mažajai sodo architektūrai dažniausiai naudojami vietinio granito rieduliai, dolomito skalūnai, smiltainis, rečiau sutinkami atvežtiniai: labradoritas, marmuras, serpentinitas, kalnų uolienos. Iš šių akmenų galima daryti ir natūralius takus ar aikšteles. Intarpai tarp grunte suleistų akmenų gali būti ne tik kieti bei birūs, bet ir žolinės ar kiliminių augalų dangos. Iš akmenų galima išdėti atramines sieneles esant reljefo perkritimams, rekomenduojame vadinamas „krautas sieneles“, kur tarpai tarp akmenų užpildomi laidžiu gruntu ir apželdomi augalais panašiai kaip alpinariume. Tokios sienelė nuolydis turėtų būti ne mažiau kaip 5 laipsniai, kad nenuvirstų. Akmenimis kaip taisyklė dekoruojami dirbtinių baseinėlių ir upelių krantai. Labai gražu kai dalis akmenų panirę, o dalies – viršūnės kyšo iš vandens. Egzotiški perėjimai per baseinėlį ar upelį suformuojami iš plokščiu paviršiumi, šiek tiek virš vandens iškilusių akmenų.
Akmenis žmonės dažnai stengiasi susirinkti gamtoje, nors tai darosi vis sudėtingiau. Prekyboje paprasti lauko rieduliai kainuoja apie 100-200 litų už toną, dar reikia pridėti krovimo ir transportavimo išlaidas. Dolomitiniai gražiai suskaldyti akmenys kainuoja apie 300- 400 litų už toną. Vienetiniai, gražiai gysloti, išgraužti vandens akmenys paprastai parduodami kainą skaičiuojant už vienetą. Šiuo atveju kaina priklauso nuo akmens unikalumo, dydžio, pervežimo sudėtingumo. Paprastai tokie akmenys kainuoja po keletą šimtų litų. Retesni, mechaniškai apdoroti akmenys ar jų frakcijos parduodami kilogramais. Paprastai jų kilogramas kainuoja nuo 1-2 litų iki 6-7 litų, žiūrint akmens kilmės, paskirties, įdėto apdorojant rankų darbo. Plokščias pjautas akmuo takams ar apdailai parduodant būna matuojamas dažnai kvadratiniais metrais.
Akmens sodų tradicijos Lietuvoje dar tik formuojasi. Nežiūrint plintančios rytų kultūrų : Kinijos, Japonijos įtakos, manau Lietuvoje turėtų išsikristalizuoti bent vienas ar keletas lauko aplinkos puošybos akmeniu stilių. Galbūt kažkurį tų stilių pavadinsime žemaitišku ar dzūkišku, gal kurio pradininko ar populiarintojo vardu. Svarbu leisti sau pastebėti - kas gamtoje, sukurtoje Dievo, yra miela sielai ir akiai, o kas nuteikia destruktyviai. Po to idėją pasistengti atkurti savo rankomis per daug netobulinant. Tada gautas rezultatas greičiausiai bus originalus ir skoningas.

ARVYDAS Rutkauskas, dendrologas

www.zeldynelis.lt

Takai, takeliai

Grindinys pirmiausia turi būti praktiškas, saugoti jūsų batus nuo purvo, o gėlynus ir veją - nuo jūsų batų, todėl neperkraukite kiemo raštais ir spalvomis. Tiesų grindinį paprasčiausia kloti iš stačiakampių, kvadratinių trinkelių arba plytelių.

Figūrinėmis trinkelėmis irgi nesunku iškloti tiesius takus ar aikšteles; taką vingiuojant jas reikės skaldyti. Grindinys turi būti lygus, todėl neapsieisite be gulsčiuko ir volo arba plačios lentos su rankena gruntui sutankinti.

Kreivą plytelių taką galima truputį palyginti ilgu metaliniu vamzdžiu. Jis įbedamas tako pakraštyje ir verčiama į reikiamą pusę.

Betono trinkelės ir plytelės grindžiamos tiesiai ant žvyro ir smėlio arba ant betono pagrindo. Be surišiklio grindinys po žiemos gali išsiklaipyti, tvirčiausias - paklotas "eglute". Prireikus tokį galima išardyti ir sudėti nauju raštu. Ant betono pagrindo paklotų trinkelių nebeišimsi. Rąstelių, natūralių ir skaldytų akmenų takai sode klojami ant žvyro ir smėlio pagrindo. Mediniams takams betonas paprastai nenaudojamas, nes atrodo nenatūraliai.

Takai pėstiesiems grindžiami ant žvyro ir smėlio, automobilių stovėjimo aikštelės, įvažiavimai - ant stambios skaldos (10 cm sluoksnis) arba betono.

Stambiais akmenimis grįsti takai tvirti, po žiemos beveik neišsikraipo.

Smulkius akmenukus verčiau kloti ant betono pagrindo. Įvažiavimo takai klojami ne siauresni kaip 2 m (paprastai 2,5-3 m) arba iš dviejų vėžių, su menku dvipusiu nuolydžiu, kad nestovėtų vanduo. Vėžės plotis gali svyruoti nuo 0,5 iki 0,7 m, atstumas tarp vėžių - 0,7-0,9 m.

Juo platesnė vėžė ir siauresnis tarpas tarp jų, tuo lengviau įvažiuoti į kiemą. Tačiau įvažiavus dar reikia vietos išlipti. Vidutinio sudėjimo žmogui visiškai pakaks po 0,5 m iš abiejų šonų. Taigi bendras aikštelės, į kurią patogu įvažiuoti ir išlipti, plotis - apie 3 m. Varteliams ir įvažiavimui į garažą pravartu palikti apie 2,5 m.

Išilginis įvažiavimo arba vėžių nuolydis turėtų sudaryti apie 1-1,5 cm kas metrą į pietryčius arba pietvakarius.

Sodo takeliai (skirti vaikščioti po vieną) paprastai būna 0,5-1 m pločio, vedantieji takai dviems žmonėms prie namo, į pavėsinę ar žaidimų aikštelę -1,2-1,5 m pločio. Nelygu kokia naudojama žaliava (betono plytelės, akmenys ar medinės trinkelės), kasamas 25-40 cm gylio ir reikiamo pločio "lovys". Išplėšiama velėna - viršutinis humusingas dirvos sluoksnis su žolių šaknimis, kruopščiai išlyginamas ir suplūkiamas dugnas. Paskui pilama 10-20 cm žvyro, ant viršaus - dvigubai plonesnis smėlio sluoksnis. Ant išlyginto grunto norimu raštu klojamos trinkelės arba plytelės. Jų tarpai pripildomi smėlio, šluotele nušluojamas perteklius ir smulkia čiurkšle sulaistoma vandeniu. Rišikliu naudojant betoną, jis pilamas ant žvyro vietoje smėlio 4-5 cm sluoksniu. Kad būtų tvirčiau, į betoną dar įliejamas armatūros tinklelis. Sodo takeliams bordiūras nenaudojamas arba turi būti lygus grindiniui, kitur pakeliamas per porą cm. Pats grindinys klojamas taip, kad trinkelių viršus būtų per 2-3 cm aukščiau žemes paviršiaus. Betono trinkelės arba akmenys į smėlį arba betoną įleidžiami per du trečdalius.

Mediniams takams geriausia kieta mediena - ąžuolas, maumedis, vyšnia, trešnė, slyva. Tačiau dažniausiai naudojami pigesni pušiniai, egliniai, kleviniai rąsteliai. Nulupama žievė, rąsteliai supjaustomi 20-25 cm trinkelėmis ir impregnuojami (dažomi - prisotinami antiseptikais). Impregnavus aukšto slėgio būdu (Lietuvoje tuo užsiima keletas firmų), rąstai nepūva daug metų. Medinio grindinio tarpai užpildomi smėliu arba smulkiu žvyru. Jeigu trinkelės labai smulkios, galima naudoti sausą cemento ir smėlio mišinį (1:5). Drėgnu oru jis sukietėja per porą savaičių. Sausu oru porą kartų paliejama. Panašiai klojami ir kiti takai. Vietoje betono ant žvyro ir skaldos galima pilti cemento-smėlio mišinį (8-10 cm sluoksniu). Jis išlyginamas ir ant viršaus klojamos trinkelės arba akmenys. Tarpus užpildykite tuo pačiu mišiniu ir atsargiai sudrėkinkite, kad cementas neišsiplautų. Jeigu bent keletą dienų smarkiai nelis, per porą savaičių ar vėliausiai per mėnesį natūraliai susidarys betonas. Trinkelių spalvą, tipą bei formą reikia derinti prie namo ir aplinkos. Spalvotos ypač tinka prie modernių namų - iš stačiakampių, kvadratinių spalvotų trinkelių galima sukloti įspūdingą grindinio raštą. Prie seno namo akmeniniais pamatais tinka skaldytas akmuo, prie medinio - smulkūs akmenukai ar nespalvotos (pastelinių spalvų) trinkelės ir žvyras.

 © rojaussodai.lt, 2005-10-01