Veja

Vejos įrengimas

Ne paslaptis, kad gražiai tvarkomų sodybų pagrindas- išpuoselėta ir prižiūrėta veja. Kraštovaizdžio architektai laikosi nuomonės, kad daugiau nei pusę sodybos aplinkos grožio lemia veja. Nuo viduramžių iki šių dienų stebėtos, augintos ir keistos žaliosios vejos tapo neatskiriama sodo dalimi. Graži šviesiai žalia vejos spalva ramina, lyg minkštas kilimas žolynai traukia pailsėti. Tai sodo pagrindas, apjuosiantis lysves, rožių krūmus, dekoratyviuosius medžius. Kartu tai – ir natūralus fonas, ir kontrastas ryškioms žiedų spalvoms. Žolinė danga labai svarbi sodo mikroklimatui sukurti. Karštą vasaros dieną vejos paviršiaus temperatūra – 5-7⁰ C žemesnė nei plikos dirvos, o nuo grindinio, juo labiau asfalto skiriasi iki 17⁰ C. Be to, žolė, kaip ir visi augalai, gamina deguonį, garina vandenį, todėl oras sode tampa gaivesnis.

Kuo didesnis vejos plotas, tuo erdvesnis atrodo ir pats sodas. Tuo galima pasinaudoti ir apgauti stebėtoją – priklausomai nuo vejos formos, sodas atrodys platesnis ar siauresnis, trumpesnis ar ilgesnis, o vietos kitiems augalams nesumažės.

Žalia pievutė dažnai tampa įvykių centru: čia verda gyvenimas – rengiami vakarėliai su draugais, ilsimasi, žaidžia vaikai ir suaugusieji. Todėl geriau rinktis ne bet kokią, o tokiam „darbui“ pritaikytą veją.

Gražią veją įrengti yra sunkus ir ilgas darbas. Vejos kokybė priklausys pirmiausia nuo dirvos paruošimo. Vejų žolių šaknys išsidėsto dirvožemio slioksnyje iki 15 cm, tačiau storesnis armuo užtikrina didesnį maisto medžiagų kiekį, geresnį aprūpinimą vandeniu ir galimybę išsivystiti stipresnėms žolių šaknims. Tokiomis sąlygomis susiformuoja gražesnė ir tankesnė veja, ją lengviau prižiūrėti. Ant vejai numatyto ploto pagerinimui reikės užvežti juodžemio, jį išsklaidyti ir suarti. Po to dirvą reikės purenti, naikinti piktžoles, patręšti mineralinėmis ir organinėmis trąšomis. Dirvoje maisto medžiagų turi būti palyginti nemažai, nes, žolyną dažnai pjaunant, iš jos pašalinama daug azoto, fosforo ir kalio. Fosforo žolėms reikia jau pačioje augimo pradžioje, azoto – krūmijimosi metu, o kalio kiek vėliau. Dirvoje esančių maisto medžiagų kiekis priklauso nuo dirvos gamtinio derlingumo, tręšimo, meteorologinių sąlygų. Pavyzdžiui, sausros metu dirvose mažiau fosforo, o drėgnais metais – kalio. Suarta dirva paliekama 1-2 mėn. susigulėti. Susigulėjimo volavimu pakeisti negalima. Baigiamieji žemės paruošimo vejai darbai yra idealus išlyginimas ir suvolavimas. Paviršiaus lyginimui galima panaudoti ir sunkų metalinį strypą ar kopėčias, kuriomis kelioliką kartų įvairiomis kryptimis perbraukiama per dirvą. Lyginti ir purenti reikia nešlapią dirvą, kitaip nebus naudos. Išlyginta dirva 2-3 kartus suvoluojama.

Apie vietos tinkamumą žolių sėjai, rodo trys dalykai:

1. lygus paviršius;

2. dirvožemis smulkios struktūos, be akmenų, grumstų ar velėnos likučių;

3. dirvožemis reikiamo purumo ( einant per dirvą matyti pėdų atspaudai, o ne giliai įspaustos pėdos).

Sėja: palankiomis oro sąlygomis sėti galima nuo ankstyvo pavasario (nuo balandžio pabaigos iki rugsėjo vidurio). Palankiausi yra šilti ir drėgni orai. Labai svarbu sėklų įterpimo gylis. Per giliai įterptos sėklos praranda apie 50% daigumo. Gylis priklauso nuo sėklų dydžio. Smulkias sėklas (dobilų, miglių, smilgų) reikia įterpti 0,5-1,5 cm gyliu, o didesnes (svidrių, eraičinų) – iki 3 cm. Neleistina sėklas palikti neįterptas. Sėjant žoles geriausia apsiauti plokščiapadžiais batais, nes kitaip liks pėdsakai, kurie sugadins žemės paviršių ir veja taps nelygi. Sėklas reikia padalinti į dvi dalis. Pusę išsėti einant skersai lauko, o kitą – išilgai. Pasėtos sėklos į dirvą įterpiamos grėbliu. Kad joms dirvoje užtektų drėgmės, dirvą po sėjos reikia suvoluoti. Sėklų sėjos norma įrengiant veją priklauso nuo rūšių sudėties, dirvos drėgnumo, sėjos laiko, žolių sėklų daigumo bei švarumo.

Kad vejos kuo tankiau ir greičiau suželtų, bei sudarytų tvirtą velėną, vidutiniškai į 1m²/20g daigių žolių mišinio sėklų. Tačiau reikia turėti galvoje, kad sėklų norma priklauso nuo aukščiau išvardytų sąlygų. Tinkamos augavietės paruošimas ir gera sėjos kokybė yra daug svarbiau nei didelė sėklos norma.

Voluoti reikėtų: prieš sėją, pasėjus ir po pirmos žiemos. Jei po sėjos laikosi sausra, dirvą reikia laistyti. Vienodos, tankios ir gražios vejos galima tikėtis tik tuomet, kai pasėtos žolių sėklos dirvoje bent 14-18 dienų turės pakankamai drėgmės arba bus laistomos.

Šienavimas: laiku nenupjautas žolynas pagelsta, pasidaro nedekoratyvus. Todėl labai svarbu reguliariai jį pjauti tam tikru aukščiu, kuris priklauso nuo vyraujančių žolių rūšių.

Pirmą kartą žolę pjauti reikia, kai ji užauga 8-10 cm aukščio ir patrumpinti tik 1,5-2 cm. Vėliau pjaunama žolė neperaugusi (ne aukščiau kaip 10-12 cm). Atolas skirtingu metu atželia nevienodai, todėl pavasarį ir vasaros pradžioje reikia pjauti dažniau, o per sausrą rečiau ir aukščiau. Taip reikia pjauti todėl, kad nuo saulės spindulių būtų apsaugotas viršutinis velėnos sluoksnis, kur yra krūmijimosi bambliai. Laikoma, kad vidutiniškai veją šienauti reikia kas 7 dienas. Jei žolynas labai silpnas, šviesiai žalias, nušienavus reikia patręšti amonio ar natrio salietra (10g/m²).