Medžiai ir krūmai

Didelę reikšmę sodybai turi medžiai ir krūmai. Be savo dekoratyvinio vaidmens , jie reguliuoja deguonies kiekį ore, oro drėgmę, sušvelnina vėjo veikimą, sulaiko dulkes slopina triukšmą, papildo atmosferą eterinėmis medžiagomis, o visa tai teigiamai veikia mūsų savijautą, gerina sveikatą. Sodybai skirtas plotas paprastai būna nedidelis, todėl medžius ir krūmus reikia parinkti labai atidžiai ir apgalvotai.Neužtenka tik įsisavinti žinias apie atskirus augalus. Ypač svarbu mokėti juos derinti, grupuoti ir parinkti kuo palankiasnes sąlygas. Augalai turi būti pasodinti taip, kad neužstotų vienas kitam saulės.Negerai, jei medžiui saulę užstoja pastatai. Reikia nepamiršti, kad augalams augant, keičiasi jų dydis ir forma, dekoratyvumas ir vertė. Jaunas medelis dažnai atrodo labai kuklus, tačiau nepamirškite, kad jis auga gana sparčiai. Sodinant želdinius būtina atsiminti, kad neturi būti nė vieno nuskriausto augalo, jau geriau parinkti paprastesni sortimentą, tačiau kiekvienam augalui reikėtų parinkti jam tinkamą vietą.

Dekoratyvinės pušys ir jų priežiūros ypatumai - Data: 2009-10-08
Mūsų krašto augalų prekiautojai kasmet įveža vis daugiau ir įvairesnių dekoratyviųjų augalų rūšių, veislių ir kultivarų. Dažnai būna sunkoka atsirinkti iš tarpusavy panašių formų ir kultivarų tinkamiausią konkrečiam sklypui augalą.
Trumpai apžvelgsime medelių ir krūmų naujoves, neseniai atkeliavusias ir pradėtas platinti Lietuvoje.
Populiarios ir visada puošnios įvairiausios pušų rūšys ir formos. Mūsų vietinės paprastosios pušies (Pinus sylvestris) kultivarai: glaustašakė “Fastigiata”, krūminė “Watereri”, rutuliškoji, dar vadinama “raganos šluota” jau pakankamai išplitę.
Naujesnieji kultivarai: melsvaspygis “Glauca” užauga vidutinio dydžio (10-12 m aukščio ir 5-6 m pločio) medeliu su sidariškai melsvais spygliais; žaliaspyglė plačiai piramidinė “Globosa Viridis” visada atrodo sveika ir gyvybinga, 10 m. amžiaus būna 1,5 m aukščio, o užauga iki 2,5-3 m aukščio. Retai sutinkamos besidriekiančios formos “Albyns” bei “Repens’ ir gelsvaspygliai kultivarai “Aurea” bei “Moseri”, pastarasis auga kaip ir “Globosa Viridis”, bet žiemą pasipuošia dailiu geltoniu. Taip pat prekyboje pasirodė trumpaspyglis į “raganos šluotą” panašus rutuliškas kultivaras “Beuvronensis”,linkęs žiemą numesti užpraeitų metų spyglius ir netaisyklingu krūmu lėtai augantis “Doone Valley”, kurie dažniausiai parduodami medelynuose įskiepyti ant koto. Dar sutinkamas natūraliai susiformavęs paprastosios pušies norveginis tipas, augantis kompaktiškesniu, iki 10-12 m aukščio medžiu bei turintis dar didesnį atsparumą sausrai ir miestų bei pramonės užterštai aplinkai. Visi paminėti paprastosios pušies kultivarai gerai augs lengvoje drenuotoje, smėlėtoje ir rūgščioje dirvoje bei saulėtoje vietoje. Sunkokai prigyja sodinant ne iš konteinerių, ypač rudenį. Tuo atveju rekomenduotume pasodintus augalus pririšti prie kuolų, užmulčiuoti šaknis ir įrengti uždangą nuo vėjų. Gerai prigiję pušys tampa pilnai atsparios vėjams ir šalčiams. Prieš pušų spyglius pažeidžiančią ligą spygliakritį kovojama cheminiais preparatais: canditu, euparenu, scoru, vario oksichloridu. Iš kenkėjų pavojingiausias pušinis skydamaris, kenkiantis daugiausiai paprastąjai, juodąjai ir kalninei pušims, ypač pavojingas jauniems ir persodintiems augalams. Cheminė apsauga naudojama nuo gegužės vidurio ir kartojama kas dvi savaitės.
Puošniais ir tamsiai žaliais spygliais pasipuošę juodosios pušys (Pinus nigra) ir jų kultivarai. Šios pušys auga įvairiuose dirvožemiuose: nuo molingų, kalkingų iki purių sausų. Atsparios užterštam ir vėjuotam orui. Augalų parduotuvėse galime rasti juodosios pušies glaustalaję formą “Pyramidalis”, užaugančią per metus 20-30 cm, rutuliškas lajas formuojančias “Globosa”, “Spielberg”, “Hornibrookiana”, “Nana”, per metus priaugančias apie 8-10 cm ir užaugančias iki 3 m aukščio. Dar lėčiau auga “Pierrick Bregeon” ir “Pygmaea”, kurie dažniau sutinkami skiepyti ant koto.
Labai panašūs į juodąsias pušis ir baltažievės pušies (Pinus leucodermis) kultivarai. Jie taip pat auga ir silpnai rūgščioje, ir kalkingoje žemėje, nebijo sausrų, vėjo, užteršto oro. Žinomas plačiai piramidine laja kultivaras “Compact Gem” priauga kasmet 10-15 cm ir per 10-15 metų pasiekia 1,5-2 m aukštį. Didesne, iki 4-5 m aukščio, piramidine laja auga “Satelit”veislė, kasmet paauganti apie 30 cm. Pati rūšinė baltažievė pušis užauga iki 8-10 m aukščio ir 4,5-7 m pločio (apie 40 m. amžiaus).
Gausiausia mūsuose kalninių pušų (Pinus mugo) šeimyna. Mūsų parduotuvėse suskaičiavome apie 20 jų veislių ir kultivarų. Jei įprasta kalninė pušis užauga iki 4-5 m aukščio ir pločio, tai dauguma jos kultivarų yra daug mažesni. Žemiausi yra “Mini Mops” ir “Humpy” kultivarai, kurie užauga 40-60 cm aukščio ir apie 1 m pločio. Kasmet jie priauga tik apie 3-4 cm, todėl ir sodinukų kaina gana aukšta. “Pumilio” užauga iki 1-1,5 m aukščio ir 2-2,5 m pločio krūmu. “Mops” kasmetinis prieaugis apie 6-8 cm, o ūgis siekia iki 1,5-2 m, labai taisyklinga sferinė laja. Dar šiek tiek aukštesnė veislė “Gnom” pasiekia 2-3 m aukštį ir plotį. Gana neseniai atkeliavę visi geltonspygliai kultivarai “Ophir”, “Carsten’s Wintergold”, “Wintergold”, kurių spygliai geltoniau nusidažo žiemą. Kalninėms pušims tinka beveik visos, išskyrus užmirkusias dirvas. Gerai sutvirtina šlaitus, kitas erozijos veikiamas vietas.
Puošniausios penkiaspyglės pušys yra nedideliu medeliu augančios smulkiažiedės pušys (Pinus parviflora) ir jų kultivarai. Sunku atitraukti žvilgsnį nuo jų sidabriškų, kompaktiškų lajų su švelniais dailiais spygliukais. Kultivarai “Glauca” ir “Tempelhof” auga gana greitai ir per kelis dešimtmečius pasiekia 6-10 m aukštį. Dvigubai kompaktiškenė pušelė “Negishi” jaunam amžiuje auga taip pat sparčiai – apie 20 cm per metus. Kompaktiškiausią plokščiai rutulišką lają turi “Hagaromo” kultivaras, per 10 metų pasiekiantis tik 30cm skersmenį. Svarbu kad gausiažiedės pušys augtų saulėtoje vietoje, mėgsta aukštesnę oro drėgmę. Atspari grybinei ligai –veimutrūdei.
Veimutinės pušys (Pinus strobus) pasipuošę taip pat švelniais ilgokais spygliais. Mėgsta derlingesnę, pakankamai drėkinamą dirvą, saulėtą vietą, nors pakenčia ir dalinį užpavėsinimą. Dekoratyvinis kultivaras “Macopin” auga rutuliška iki 2 m skersmens laja. Žaliaspyglis kultivaras “Radiata” (“Nana”) per 25 metus užauga iki 3 m skersmens. Labai įdomia forma auga “Pendula” veislė: melsvai žali spygliai, žemyn nukarusios išsikraipę šakelės, metinis prieaugis apie 60 cm. Lėčiausiai auga “Minima” veislė: trumpais žaliais apie 2,5 cm ilgio spygliukais, labiausiai tinka alpinariumams. Visos veimutinės pušys jautrios veimutrūdei, todėl joms būtina nuolatinė cheminė apsauga. Pagrindinis šios ligos požymis yra trūkinėjanti ūglių žievė su ištekėjusiais sakais. Svarbu kad arti nebūtų auginami šios ligos tarpininkai - juodieji serbentai.
Panašios, tačiau daug atsparesnės veimutrūdei yra balkaninės pušys (Pinus peuce). Parduodama jos veislė “Glauca” melsvai žaliais spygliais.
Krūminė pušis (Pinus pumila) auga lėtai iki 3 m aukščio. Ypatingai atspari dirvos sąlygoms, stipriam vėjui. Augalų centruose yra keletas jos dekoratyviųjų kultivarų.Taip pat pilnai atsparios bankso pušys (Pinus banksiana) ir suktaspyglės pušys (Pinus contorta) bei jų kultivarai.
Šverino pušis (Pinus schwerinii) turi ilgokus nukarusius pilkšvai žalius spyglius. Auga rūgščiuose ir neutraliuse dirvožemiuose. Užauga iki 12 –18 m aukščio.
Himalajinė pušis (Pinus wallichiana) mėgsta purias derlingas dirvas, apsaugotas nuo vėjų ir pakankamai saulėtas vietas. Atspari veimutrūdei. Puikūs iki 20 cm ilgio ploni nukarę spygliai suteikia medžiui egzotišką išvaizdą. Dėl nepakankamo atsparumo šalčiui svarbu parinkti tinkamą sodinimui vietą. Parduotuvėse rasime keletą žemaūgių šios pušies kultivarų.
Mūsų klimate puikiai galima auginti kedrinę pušį (Pinus cembra). Daugiau priežiūros ir gero dirvožemio reikalauja jauname amžiuje. Vyresniame amžiuje pradeda derėti ir duoda gero skonio apie 1 cm skersmens valgomas sėklas (parduotuvėse parduodami kedrinės pušies sibirinio varieteto sėklos, vadinamos “kedro riešutėliais”). Kiekvieno sodo puošmena galėtų būti jos lėtai augantis melsvais spygliais kultivaras “Glauca Compacta”.
Gausiažiedė pušis (Pinus densiflora) tėvynėje auga lengvuose, smėlėtuose, drenuotuose dirvožemiuose, visiškai saulėtose vietose. Su amžiumi greitai atmeta apatines šakas, net augdama atviroje saulėtoje vietoje. Žemaūgė veislė “Alice Verkade,” dar vadinama japonijos raudonąja pušimi, auga suploto rutulio forma ir turi sodriai žalius jaunus spyglius. Auga lėtai, visiškai atspari mūsų šalčiams. Panašiai auga ir “Jane Kluis”. “Umbraculifera” auga taisyklingu rutuliu, per 10 m užauga apie 90cm. “Oculus – Draconis” ant kiekvieno žalio spyglio turi po du geltonus dryžius. Auga netaisykligu medeliu, per metus priauga apie 30 cm. Spyglių margumas geriausiai išryškėja visiškai saulėtose vietose.
Taigi pušų rūšių ir kultivarų pasirinkimas labai platus. Svarbu parinkti tinkamas rūšis ir formas jūsų sodybos sąlygoms bei priežiūros galimybėms bei tinkamai jas pasodinti. Deriniuose pušys puikiai dera su rododendrais, viržiais, erikomis ir kitais erikiniais augalais, magnolijomis, kiliminėmis gėlėmis. Žemaūgės veislės dažniausiai naudojamos įrengiant alpinariumus ir akmens kompozicijas. Be to pušys skleidžia sveiką energetiką, o jų spyglių išskiriami kvapai gydo plaučių ligas.
Arvydas Rutkauskas, dendrologas

www.zeldynelis.lt

Ką turėtumėte žinoti sodindami rododendrus

• Persodinti rododendrus galima visus metus (net žydinčius). Prieš persodinant turėtumėte suplanuoti kaip viskas atrodys po dviejų-trijų metų. Būtina žinoti kiek vietos reikės suaugusiam augalui. Susodinus per tankiai didesni augalai nustelbs mažesnius.
• Vazonus reikia labai gerai palieti.
• Iškasti duobę tris-keturis kartus didesnę už vazoną.
• Sodinti į durpes (negalima maišyti su daržo žeme) arba specialų mišinį tinkantį rododendrams ir azalijoms.
• Nuėmus vazoną nenukratyti žemių, tik lengvai pabadyti aštriu daiktu.
• Augalus pasodinti ne per giliai. Durpėmis užpilti apie tris centimetrus (per du pirštus).
• Pasodinus dar kartą gausiai palaistyti.
• Labai gerai dirvą mulčiuoti. Labiausiai tinka eglių arba pušų spygliai. Tai padidina rūgštingumą ir yra natūralios trąšos.
• Žydinčius ir po žydėjimo, kai augina ūglius gausiai laistyti.
• Nužydėjus atsargiai nulaužti sausus stagarus, kad netrukdytų augti naujiems ūgliams.
• Po žydėjimo galima augalą formuoti.
• Rododendrai ir azalijos labiausiai mėgsta pusiau pavėsį ir apsaugotą nuo vėjo vietą.

Rododendrų priežiūra žiemą

Visžaliams rododendrams, ypač jauniems, reikia pagalbos, kad jie išgyventų žiemą, kai temperatūra nukrinta žemiau nulio, ožemė sušąla. Šie augalai garina drėgmę ir žiemos mėnesiais, todėl dalį jos praranda per lapus, ypač šiltomis, vėjuotomis dienomis. Kai žemė sušalusi, rododendrų šaknys negali pasiimti drėgmės ir jos kompensuoti, dėl to negrįžtamai nutrūksta vandens tiekimas. Nors šis sutrikimas ne iš karto matyti , tačiau vėliau paaiškėja, jog šakos arba visas augalas jau miręs.

Nenustokite laistyti. Kai rudenį oras atvėsta ir sausa, nelija, rododendrus reikia bent sykį gausiai palaistyti. Augalų laistymas garantuoja, kad žiemą jie pradės turėdami pakankamai drėgmės savo audiniuose.Laistyti reikėtų tiek, kad žemė prisisunktų vandens iki kokio pusės metro gylio.

Mulčiavimas. Rododendrai geriausiai auga apdėti mulčiu ištisus metus, nes jis slopina piktžolių dygimą, išsaugo drėgmę, oirdamas gamina maisto medžiagas. Kiekvienais metais vėlų rudenį reikia pridėti mulčio taip, kad jis pasiektų apatinius lapus. per tokį sluoksnį šalna nepasieks žemės ir ilgiausios šaknys galės nuolatos pasiimti drėgmės. Storas mulčio sluoksnis žiemą taip pat apsaugos paviršines šaknis nuo permainingo oro - šalčio ir atlydžio. Ąžuolo lapai, pušų spygliai, medžio skiedros, sutrinta medžio žievė - puikus mulčias. Geriausia nenaudoti durpinių samanų, nes, kai dirva išdžiūsta, per jas nepatenka vanduo.

Dengimas. Ypač atvirose vietose rododendrus rododendrus reikėtų pridengti nuo aštrių ir džiovinančių vėjų.

Galima aplink krūmą apsmaigstyti eglišakių taip, kad jos sudarytų pavėsį, bet nesiliestų prie augalo. Kai šąla rododendrai susuka lapus, o, kai atšyla - lapai išsitiesia. Kai lapai liečiasi su kuo nors procesas nebevyksta. Augalai praranda atsparumą šalčiui. Yra daug dekoratyvių rūšių, kurios neturi šios savybės, bet mūsų sąlygomis tokie rododendrai nušąla.

Dar krūmą apsaugoti galima pastatant užuovėją. Paprastą užuovėją galima pastatyti įkalus tris ar keturis kuolus į žemę aplink augalą ir prie kuolų vinimis ar kilpelėmis pritvirtinus agroplėvelės ar panašaus audinio. Viršus būtinai turi būti atviras, kad gautų visus kritulius. Jeigu augalas labai didelis, lengviau sukonstruoti dviejų sienelių ar V raidės formos užuovėją. Ją statykite taip, kad jos sienelės stovėtų vyraujančio vėjo kryptimi. Nenaudokite polietileno plėvelės, nes ji neliaidžia orui cirkuliuoti ir šiltomis dienomis augalas gali perkaisti.

Dažniausiai daromos klaidos

• Klaida. Rododendrai sodinami saulės atokaitoje.
• Klaida. Sodinami nesumedėjus ūgliams. Rododendrus sodinti galima per visą vegetaciją, išskyrus tą laiką, kai sodinukai būna ką tik išleidę ūglius.
• Klaida. Į tinkamas humusingas durpes pasodinti krūmai užpilami daržo žeme, kuri mažai laidi orui.
• Klaida. Norint parūgštinti žemę, palaistoma kefyru ar rūgpieniu. Susidaro oro nepraleidžianti pluta. Norint parūgštinti žemę geriau laistyti actu, citrinos ar sieros rūgštimi parūgštintu vandeniu arba tiesiog mulčiuoti spygliais, eglės arba pušies.
• Klaida. Rododendrai sodinami į duobę be drenažo arba drenažui naudojamos šarmingos medžiagos.
• Klaida. Dengiant žiemai krūmus, dangos liečiasi su lapais. Per šalčius jie susisuka, o per atodrėkį išsitiesia. Kai liečiasi su danga, jie šito negali padaryti.

www.virziumedelynas.lt

Spygliuočių sodinimas

Spygliuočiai sodybose mėgstami ne tik dėl žiemą vasarą žaliuojančio rūbo, bet ir dėl formų bei pritaikymo želdinių grupėse įvairovės. Lietuvos želdynuose auginama net 400 rūšių, veislių ir dekoratyvinių formų spygliuočių. Jie visur tinka, sodinami pavieniui ar grupelėmis po 3-5, tinka gyvatvorėms, saugo nuo vėjų, triukšmo. Spygliuočių išskiriami fitoncidai sunaikina daugumą ore esančių mikroorganizmų, turi gydomųjų galių.
Skirtingas nei kitų augalų būdas
Daugelio rūšių spygliuočius, skirtingai nei lapuočius, sodinti rekomenduojama vasarai baigiantis ar vėlyvą pavasarį. Eglės geriausiai prigyja pasodintos rugpjūčio pabaigoje, rugsėjo pirmojoje pusėje, kai jos baigusios augti, šakelių galuose susiformavę pumpurai. Pušis, tujas, kadagius geriau sodinti pavasarį, žemei gerai įšilus. Iki gegužės vidurio galima sodinti ir egles.
Į nuolatinę vietą rekomenduojama sodinti 4-8 metų amžiaus spygliuočius. Sodinant svarbu nenupurtyti nuo šaknų žemės. Daugelio spygliuočių šaknys paviršinės, sužėlusios į tankius kuokštus, todėl iškasti numatytus sodmenis reikia gerai palaistyti. Transportuojant šaknis būtina susukti į medžiagos skiautę ar polietileno plėvelę, kad nenubirtų žemės.
Sodinamo augalo šaknies kaklelis turi būti sulig dirvos paviršiumi. Duobė, į kurią sodinsime augalą, turi būti didesnė nei šaknų kuokštas. Joje šaknys turi pasiskleisti. Prastoje dirvoje būtina iškasti didesnę duobę, į dugną priberti derlingos žemės. Augalo šaknis būtina užžerti derlinga žeme. Negalima į duobę dėti šviežio mėšlo. Jis turi būti gerai perpuvęs, lygiomis dalimis sumaišytas su lapine ar velėnine kompostine žeme.
Vienąkart gausiai palaistyti nepakanka. Tai reikėtų padaryti kelis kartus. Dar geriau rudenį sodintus spygliuočius iki užšąlant (nesvarbu, koks oras) nuolat gausiai laistyti. Tada jie geriau žiemoja (žiemą dalį drėgmės spygliai išgarina).
Pavasarį sodintus kadagius taip pat reikia laistyti ilgiau (apie mėnesį).
Pasirinkite tinkamą rūšį
Kadagys geriau augs žvyringoje, nederlingoje dirvoje, stačiame šlaite, atviroje, saulėtoje vietoje ar prie laiptų, neaukštų terasėlių ir atraminių sienelių. Medžių šešėlyje jis skursta ir greitai praranda savo grožį. Populiarūs yra kazokinis ir kininis kadagiai. Pirmasis ištvermingesnis ir nereiklus. Besidriekiantysis yra Juniperus communis ’Depressa Aurea’. Galime rinktis horizontaliojo ir gulsčiojo kadagių formas.
Daugelis kėnių geriau pakenčia paunksnę, tik dekoratyvinės formos su šviesiai pilkšvais spygliais yra šviesiamėgės, sodintinos atviroje, gerai apšviestoje vietoje. Kukmedžiai, tujos mėgsta drėgnesnes dirvas, bet tujoms kenkia užsistovintis polaidžio vanduo. Puskiparisis mėgsta kalkingą dirvožemį.
Komponavimas aplinkoje
Spygliuočių spalvos varijuoja nuo tamsiai žalios iki salotinės, geltonos su bronziniu ir melsvai pilkų tonų. Atviroje, saulės ryškiai apšviestoje sodybos pusėje vyraujanti geltona spalva vargins akis. Ten įkurdinkime tamsesnių tonų spygliuočius. Šešėlingoje pusėje tamsesnės spalvos augalai savo ruožtu atrodo niūriau; ten tiks geltonesnių atspalvių spygliuočiai.
Mažuose ploteliuose išsiteks koloniškos ir kompaktiškos žemaūgės formos. Pvz., paprastojo kadagio koloniška žemaūgė forma (Juniperus communis ’Compressa’), kuri išauga 1-1,5m aukščio ir tik 0,4-0,5 m skersmens; europinio kukmedžio žemaūgė geltonspyglė forma (Taxus baccata ’Pumila Aurea’), kuri siekia 0,4- 0,6 m aukštį ir tokį pat skersmenį. Pakvieskime į sodybą paprastosios eglės (Picea abies ’Inversa’) mažiausią svyruoklinės formos ar eglės gyvatšakės sodinuką. Tai 3-4 m aukščio ir 2-4 m skersmens medis.
Parkuose, didelėse sodybose prie tvenkinių gali puikuotis aukštos tujos, maumedžiai, cūgos. Prie nedidelių tvenkinėlių tiktų vidutinio aukščio ir žemos tujos, puskiparisiai, kadagiai, pušelės, prie jų gražiai derės akmuo. Jei tvenkinėlis išklotas lanksčia hidroizoliacine danga, kad augalų šaknys jos nepažeistų, reikėtų padaryti požeminį užtvarą (vertikaliai įkasti šiferio, plastiko lakštą ar skardą). Augalus derinkime kaip gėlyne: priekyje - žemiausius, besidriekiančius, o tolimiausiame tvenkinio krante ��%